„Namata” medinės smilkalynės tai rankų darbo išraiška iš pajautos Visumai ir duoklės mūsų Šaknims.
Smilkalą galima smeigti ir į vazoną, tačiau kviečiu į kiekvieną užkūrimą žvelgti rimčiau, kaip į naują pabaigą, naują pradžią pradėta paskleistu kvapu.
Senaisiais raštais ir simboliais perteikti gelmės konceptų pavyzdžiai universalios išminties paieškai. Šios smilkalynės atvejis yra žmogaus vienpusio ryšio nuo gamtos pasakojimas.
Ne tik dangus ir žemė, sąmonės šviesa ir pasąmonės tamsa, bet ir priminimas kas iš ko kyla, kas į ką sunyksta, kas be ko prarastu savo išskirtinumą ir taptų viskuo - tuo pačiu ir niekuo.
Vidaus ir išorės žemėlapis, psichologinės ir kūniškos brandos motyvas, tai kas prasideda sumanymu tuštumoje įkūnytį potencialą, pasaulio modelis universaliai randamas seniausiose pasaulio kultūrose.
Visatos ir erdvėlaiko išsidėstymas, tai tie pastovūs konkretumo ir nepastovumo dėsniai. tai ta visko eiga - niekad nesustojanti, judanti spirale tiktai pirmyn.
Tai savo uodegas iš burnos paleidūsios gyvatės, tai geros valios klajokliai apsistojantys mūsų ūkiuose, tai atgimimą nusimetus seną odą menantys sielos draugai.
Visos dalys atrinktos laikantis meilės savo kraštui. Sąmoningai vengta importo ir sintetikos, tad visos „Namata” smilkalynės buvo ir bus iš Lietuviškos pušies, suręstos be klijų – tik vinimis, ir padengtos vietinių bičių vašku ir linų sėmenų aliejumi.
Smilkalynės idėja kilo iš noro nesivarginti tvarkantis po gausaus smilkalų deginimo kasdiena. Dabar smilkalų pelenai krenta į erdvų indą, kurį paprasta ištuštinti.
Pačiam atsikėlus į protėvio seną trobą, krašte, šalia buvusios Alkų [alka – šventvietė] girios, ėmiau svarstyti vis archajiškesnių žmonių buitį ir dvasinį gyvenimą.
Baltų gentys negarbino Gamtos, nors ji buvo šventa. Jiems, joms ir mums gamta tai terpė archetipinių dėsnių ir atsitiktinumų aplink ir savyje pajautai, pastebėjimui ir sveikam integravimui.